Kauno kolegijos Menų akademijos Dizaino studijų programos dėstytoja, grafikė Sigutė Bronickienė, šiuo, karantino, laikotarpiu laiko kūrybai šiek tiek pritrūksta. „Tenka daug laiko praleisti prie kompiuterio vedant paskaitas, konsultuojant studentus individualiai“, – sako dėstytoja, – „O rimtam kūrybiniam darbui reikia švarios erdvės, tylos, aiškių, nesujauktų minčių“.

Tačiau, kad ir kaip sudėtinga atrasti ir laiko, ir jėgų kūrybai, S. Bronickienė ne tik kuria naujus darbus, dalyvauja parodose, bet ir ir pelno apdovanojimus. Neseniai dėstytoja IV–ajame tarptautiniame Trakų istorijos muziejaus organizuotame ekslibrisų konkurse „Trakų pusiasalio pilis: vienaragis – kultūrinio, istorinio paveldo simbolis“, kuriam sukūrė šešis ekslibrisus, tapo trečiosios vietos laimėtoja.

„Darbai negimsta greitai: reikia įsigilinti į temą, rinkti jai medžiagą, o taip pat pasiruošti priemones kūrybai. Toliau seka – kuriamos kompozicijos perkėlimas ant linoleumo, raižymas, kontrolinių atspaudų darymas. Tik įsitikinusi, kad viskas tikslu, spaudžiu raižinį ant popieriaus, kurį darau pati, arba odos. O jau tada – montuoju atspaustas kompozicijas, jas retušuoju, papildau koliažo elementais, tonuoju“, – pasakoja S. Bronickienė.

Neretai, į meno kūrinius žiūrintis žiūrovas nenumano jų sukūrimo proceso. Tačiau menininkui – būtent kūrybos procesas yra svarbiausias, įdomiausiais, labiausiai jaudinantis, o sukurtas darbas tai – rezultatas, nors vertingas ir džiuginantis, bet skatinantis pradėti naujus procesus, įgyvendinti kitas idėjas.